Kelionę šįsyk pradėjau gana neįprastu laiku - vidurdienį. Persėdimas buvo Helsinkio oro uoste. Pirmą kartą skridau su Finnair ir kaip visada ilguose skrydžiuose ir iš ekonominės klasės norisi išspausti komforto maksimumą. Kaip bebūtų, Finnair mano jau seniai pamėgto Lufthansos lygio neaplenkė. Vienas dalykas, į kurį atkreipiu daugiausiai dėmesio ir VISADA pastebėsiu - ar atloše esanti atrama galvai turi užlenkiamus užfiksuojamus šonus. Aha kliūna man ir tokie niuansai. Vienintelis dalykas gelbstintis mane ilgų skrydžių metu, niekada neužmigsiu kol galva nestabilioje padėtyje. Štai čia Finnair ir pralošė, atrama nesifiksavo - Rūta nemiegojo. Kitas kriterijus: filmų ir programų pasirinkimas ekrane, filmų įvairove kompanija nepasižymėjo. Na ir galiausiai, lėktuvų maistas - nebuvo labai blogai, bet ir nebuvo ypatingai gerai. Viską įvertinčiau tvirtu 7, nes aptarnavimas tikrai buvo malonus ir neįkyrus.
Jetlag, dar viena nauja patirtis, kurios kažkaip išvengiau keliaudama į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau šį kartą aplinkybės susiklostė kitaip. Vilnių palikus 12 valandą dienos, prakeliavus visą laiką Seule nusileidome 8-9 valandą vietos laiku, kai tuo tarpu Lietuvoje jau buvo beveik 2-3 valanda ryto. Ką tai reiškė? O gi labai paprastą dalyką, akys pabudę gyvena dienos ritmu, tačiau kūnas vis dar miega giliu miegu, nepamirštant fakto, kad lėktuve pavyko numigti vos kelias valandas ir tai pusiau pabudus.
O nusileidus lėktuvui, to kas atsitiko vėliau tikrai nesitikėjau. Tik išėjus į salę mūsų jau laukė didelė minia konferencijos organizatorių, visi džiūgavo, mojavo vėliavėlėmis, sveikinosi. Kiekvieno dalyvio asmeniškai jau laukė žmogus su jo vardo kortele. Tuo pačiu buvo ir keista ir malonu, nes sutikimas buvo ypatingai šiltas ir jaukus. Juokavom, kad pasijautėm kaip įžymybės, iš vienos pusės fotografuoja iš kitos filmuoja.
Atvykus į konferencijos vietą prisiminėme, koks renginys jiems yra sarbus, visur aplink viešbutį išsidėstę daugybė apsauginių, net neįsivaizduoju kokia galybė organizatorių laksto kartu su savo lydimais asmenimis. Iki konferencijos turime dar dvi valandas laiko, bet taip jau gaunasi, kad viešbutis, kuriame rengiama konferencija, su visomis savo barų ir restoranų kainomis buvo ne mano kišenei, o kitų alternatyvų nebuvo, tai pietums varguoliškai pabaigiau savo avižinius sausainius.
O dabar rimčiau. Prasidėjus konferencijai, kurioje susirinko tik IYPG atstovai ir organizacijos, kurios buvo pakviestos dalyvauti atsiskleidė gana nesmagi tiesa. Kas iš pradžių atrodė vedina kilnių tikslų dabar akyse pasikeitė radikaliai. Pradedant nuo pradžių, visa konferencija yra organizuojama WARP (World Alliance of Religions) organizacijos, kurios įkurėjas yra entuiziastingas senukas Lee Man-Hee, mes ji praminėm "taikos tėvu" tai toliau į jį taip ir kreipsimės. Prieš atvykstant į renginį jau buvo kilę daug klausimų, kas per organizacija, iš kur tiek pinigų vien "taikos palaikymui" ir kaip jie sako "dangiškos kultūros" kūrimui. Na o po "įspūdingo" entrance, kada net visi fotografai buvo šaltakraujiškai išvaikyti ponui taikos tėvui iš po kelio visa šitai pakvipo perdėtu fanatizmu ir smarkiai priminė kultą. Taip tikslai tikrai gražūs - visuotinė taika pasaulyje, tačiau priemonės labai abejotinos. Po pompastiškų sovietmetį primenančių priesaikos davimų atsistojus, perskaitant taikos deklaraciją ir prisižadant savo žodžių laikytis ir kurti taiką pasauly, toliau trafaretiškai tesiamas "verbavimas" kviečiant iš rankų virš galvos suformuoti širdelę ir išsišiepus prieš objektyva garsiai sakyti "world peace". Absurdas. Pamačius tokias pačias perkreiptas, nepatenkntas išraiškas ir kitų kolegų iš šiaurės Europos bei kitų kraštų suprantu, kad kažkas čia labai ne taip arba tiesiog pateikiama labai nepriimtina forma. Po šių "iškilmių" kaip ir suprantu, kad taika tai ne tas dalykas, kurį gali skleisti ir diegti kažkos vienas "taikos tėvas", žodžiu nekažką. O Simonui paieškojus ir visagaliui internetui parodžius išaiškėjo ir organizacijos kontraversiška praeitis. Ir įdomu ir baisu, kas laukia rytoj, nes ryt oficialus atidarymas - eitynės pačiam Seulo olimpiniam stadijone, prašė apsirengti tautiniais drabužiais, juos turiu, bet dėtis pradingo bet koks noras iš viso svarstome ar dalyvauti.
Kalbant apie Korėją... Jei trumpai tai man čia nejauku, žmonės tikrai malonūs, bet miesto panorama, tie skruzdelyniniai gyvenamieji viskas labai dirbtina, bet taip atrodo tik todėl, kad aš Korėjos dar nepamačiau. Nematėme tos POP Korėjos, kuri man ir yra labai įdomi, su savo šurmuliuojančiomis gatvėmis ir spalvotomis iškabomis, nematėme istorinės korėjos su sava praeitimi.
Reikia tikėtis geriausio. Tikiuosi ryt dar parašyti.