Anksti ryte pavalge pusryčius pajudėjome iš Berouno Vokietijos link. Smagu matyti kaip važiuojant piečiau vis keičiasi kraštovaizdis, žinoma, tvarkingi Vokietijos keliai vingiuojantys Bavarijos kalnais ir pakalnėmis sužavi. Visuomet buvau pušynų ir spygliuočių mėgeja, o čia tarp dirbamų plotų bei kalvų ir pakalnių driekiasi didžiausi plotai miškų. Kitas nustebinęs bei dar nematytas, tačiau Vokietijai kaip tokiai alaus industrijos milžinei turbūt dažnas pakelės vaizdas - apynių laukai.
Apsiniaukusius orus ir lietų ryte po truputį keičia nedrąsiai pro debesis kišanti nosį saulė. Oras puikus kelionei autobusu. Šiandien turėtume įveikti apie 930km. Važiuoti kelis kartus įdomiau kai gidė vis papasakoja ką nors apie krašto, pro kūrį važiuojame, istoriją ar kilmę.
Dar nekeliavusiems Vokietijoje pravartu žinoti, jog tuoletai visose degalinėse yra mokami, nes aptarnaujami tam tikros įmonės. Toks vizitas jums kainuos 70 euro centų, o kaip patvirtinimo čekį gausite 50 euro centų vertės kuponą apsipirkti degalinėje. Ši sistema išplėtota visoje Vokietijoje taip pat Austrijoje, tačiau skirtumas tas, jog Vokietijoje tuoleto „kuponus“ galite kaupti, grupuoti ir surinkus, kad ir 10 eurų, jais atsiskaityti, o Austrijoje suma nekaupiama, per vieną apsipirkimą galima pasinaudoti tik vienu kuponu.
Apie pietus įvažiavome į Austrijos teritoriją, atsiverė lygumų žmogui neįprasti, įspūdingi, grandioziški, žada atimantys ir visokie kitokie, žodžiu madžiestik Alpių vaizdai. Rūta pirmą kart pametė Alpes! Kitą kartą reikia tikėtis, kad pro Alpes ne tik pravažiuosim, bet ir užsuksim paslidinėti. Neužilgo kirtome Austrijos-Šveicarijos sieną ir pajudėjome Lichtenšteino link.
Mažiau nei valandą, tiek laiko užtrukome Vaduce - Lischtenšteino sostinėje tik su 5 tūkst. gyventojų. Tai mūsų pirmoji aplankyta valstybė - nykštukė. Miestas įsikūręs kalno papėdėje, o iš karališkosios šeimos rezidencijos Vaducą galima matyti lyg ant delno. Spėju, nes į pilį paprasti mirtingieji turistai negali patekti. Sostinės centrą tesudaro viena lanko formos pėščiųjų gatvė su šalia įsikūrusiais muziejais, kavinėmis, siuvenyrų parduotuvėmis bei parlamentu gatvės gale.
Via Mala - būtent taip vadinosi kelias, kuriuo kirtome san Bernardino kalnų perėjas. Nors išvertus pavadinima jis reiškia "blogas kelias" tai tik senų laikų palikimas kai skardžiai ir nuošliaužos gasdindavo pirklius ir keliautojus. Dabar tai vienas vaizdingiausių Europos ir Pasaulio maršrutų, o šio titulo Via Mala tikrai nusipelnė. Vakar visą dieną autobuse pramiegojus šiandien negalėjau snūstelėti net trumpam, tos kraštovaizdžio, Šveicarijos Alpių didybės perteikti nesugebės nei viena mano užfiksuota nuotrauka. Nuo papėdę nusėjusių spygliuočių klodų, vis dar snieguotų viršukalnių iki purslais virstančio Reino. Tai reikia išgyventi, pamatyti bei pajausti pačiam.
Vakarop pasiekiame Liugano kurortą. Čia jau buvo galima pajausti Itališkos dvasios dvelksmą, miesto atmosfera užburia, ypač vakare, kai kitapus ežero pakrantė nusėsta šimtų namukų su šimtais švieselių. Kalnai miestelį saugo nuo vėjų, visiškas štilis tarsi šildo besivaikščiojant promenada, o aplink augančios palmės ir kiti egzotiniai augalai tarsi sustipriną šį efektą.
Ilgai neužsibuvę sėdame į autobusą ir atsisveikiname su Šveicarija, nes mus pasitinka Italijos pasienis. Antrąją naktį praleisime Domina Inn Milano keturių žvaigždučių viešbutyje. Ryt trauksime link Milano bei lankysime Kristupo Kolumbo gimtąjį miestą Genują.
No comments:
Post a Comment