Ir štai atėjo ta atostogų dalis kai nusprendžiau vakarus praleisti vaikščiojant prie jūros, sėdint vietinėse kavinukėse ar tieisog mėgaujantis būvimu Bordigheroje. Tai reiškė, kad blogą pamiršau iki kelionės pabaigos. Bet jau sėdint Helsinkio oro uoste įsibegėjant kitos kelionės startui, nusprendžiu prisiminti tą rojaus žemėj kampelį Côte d'Azur - Žydrąją pakrantę.
Monakas - vieta į kurią sugrįšiu tada, kai turėsiu bent keletą milijonų savo kišenėje ir jachtą uoste. Kaip ir tikėjausi, prabanga miestas sužavėjo, tačiau galbūt ne taip, kaip įsivaizdavau. Vienas tikrai aišku - be pinigų ten ką daryti nelabai ir yra. Valstybė jau seniai ir labai aiškiai nusistačiusi savo standartus, kurių laikosi ir toliau. Įdomus faktas, monako gyventojams lošti vietiniuose kazino uždrausta įstatymo tai gali daryti tik turistai.
Na o prabanga alsuojanti Monako panorama su saulės spinduliuose žaidžiančiais jachtų deniais puikiai atsiveria nuo kaktusų sodo, kuris yra gana populiari, gausiai turistų lankoma vieta, puikiai tinkanti būtent tokiems stebėjimams.
Nica - patiko, noriu grįžti. Tas miestas, kuriame klasių skirtumo taip nesijaučia. Galbūt dėl to, kad miestas didelis, žmonių taip pat labai daug. Tačiau Nica kažkuo jauki, joje norisi pasilikti kuo ilgiau. Ir žinoma, čia pagaliau pasimatė iki negalėjimo žydras vanduo, paplūdimyje praleidom gerą valandą tiesiog sedėdami ir žiūrėdami į pakrantę daužančias bangas.
Portovenere - kuklus, jaukus, mažas pakrantės miestelis iš kurio turėjome plaukti į kitus pakrantės kaimelius, bet oras nebuvo palankus ir šią kelionę teko atidėti kietiems apsilankymams Italijoje.
Na ir vaizdai keliaujant atgal į nakvynės vietą Bordigheroje.
Nuotraukų iš Kanų iš viso neturiu, bet turbūt todėl, kad kanuose buvo geriausia ir viską pamiršus tiesiog mėgauvausi tuo nuostabiu miestu ir pagaliau išsimaudžiau tame viliojančiai žydrame vandenyje. Tikiuosi kadanors ten sugrįžti ir praleisti ne tik popietę, bet ir visą savaitę ir daugiau.
Monakas - vieta į kurią sugrįšiu tada, kai turėsiu bent keletą milijonų savo kišenėje ir jachtą uoste. Kaip ir tikėjausi, prabanga miestas sužavėjo, tačiau galbūt ne taip, kaip įsivaizdavau. Vienas tikrai aišku - be pinigų ten ką daryti nelabai ir yra. Valstybė jau seniai ir labai aiškiai nusistačiusi savo standartus, kurių laikosi ir toliau. Įdomus faktas, monako gyventojams lošti vietiniuose kazino uždrausta įstatymo tai gali daryti tik turistai.
Na o prabanga alsuojanti Monako panorama su saulės spinduliuose žaidžiančiais jachtų deniais puikiai atsiveria nuo kaktusų sodo, kuris yra gana populiari, gausiai turistų lankoma vieta, puikiai tinkanti būtent tokiems stebėjimams.
Nica - patiko, noriu grįžti. Tas miestas, kuriame klasių skirtumo taip nesijaučia. Galbūt dėl to, kad miestas didelis, žmonių taip pat labai daug. Tačiau Nica kažkuo jauki, joje norisi pasilikti kuo ilgiau. Ir žinoma, čia pagaliau pasimatė iki negalėjimo žydras vanduo, paplūdimyje praleidom gerą valandą tiesiog sedėdami ir žiūrėdami į pakrantę daužančias bangas.
Portovenere - kuklus, jaukus, mažas pakrantės miestelis iš kurio turėjome plaukti į kitus pakrantės kaimelius, bet oras nebuvo palankus ir šią kelionę teko atidėti kietiems apsilankymams Italijoje.
Na ir vaizdai keliaujant atgal į nakvynės vietą Bordigheroje.
Nuotraukų iš Kanų iš viso neturiu, bet turbūt todėl, kad kanuose buvo geriausia ir viską pamiršus tiesiog mėgauvausi tuo nuostabiu miestu ir pagaliau išsimaudžiau tame viliojančiai žydrame vandenyje. Tikiuosi kadanors ten sugrįžti ir praleisti ne tik popietę, bet ir visą savaitę ir daugiau.
No comments:
Post a Comment